dubelis

×dùbelis (vok. dial. dübel) sm. (1) K; Q403, CII261 medinė ar geležinė vinis dviem kokio daikto dalims sukalti: Reikia dùbelio šituodviem rąstam sujungt Skr. Dugną sukalk su dùbeliais, tai laikys Mrj. Stalo lentos prasižiojo, turbūt dùbeliai negeri Vs. Turbūt dùbelių neįdėjo, kad ratpėdžiai pro vienas kitą keitas Krkl.